kurmis.org Dar vieno spekulianto svetainė

VU baigęs, netgi profesorius, Povilas Gylys vakar pareiškė, jog Lietuvos nominalus BVP kilo 3,8 proc., nors nepažiūrėjo, jog tai realus BVP pokytis. Gal visgi amžius daro savo? Būnant 64 metų amžiaus turėtū būti gan sunku prisiminti, ką prieš daugiau nei 40 metų dėstė universiteto politekonomijos katedroj. Na bet atleistina, kam gi nepasitaiko klaidų, net jei tai atsitinka ir kalbant viešoje erdvėje ir kaltinant Statistikos departamentą nebūtais dalykais.

Todėl įdomu pažiūrėti, kaip atrodo mūsų šalies BVP. Regis, šalis šio rodiklio atžvilgiu klesti taip, kaip niekada dar neklestėjo.

Nors pagal šį grafiką ir nesimato, jog Lietuva pasiekė piką, bet geriau tai matyti paimant vien pirmo ketvirčio duomenis:

Akivaizdu, jog Lietuvos BVP vienam gyventojui dar niekada nebuvo toks didelis. Galime ginčytis dėl to, ar sąžininga imti nominalų BVP dydį, o ne statistų skaičiuojamą realų, bet regis NT per tuos metus (nuo 2008-ųjų) nepabrango, nafta irgi laikosi panašiame lygyje (nevertinant burbulo periodo, kai siekė 145 USD), visos importinės prekės iš esmės tik atpigo, na o dėl dujų kainos Lietuva gali kaltinti tik save. Bet kuriuo atveju, nominalus skaičiavimas yra geras tuo, jog jis sutampa su to laikmečio piniginės turiniu. Žvelgiant per BVP defliatoriaus prizmę yra sunkiau lyginti vieną rodiklį su kitu. Skaičiuojant nominaliai visas nominalias kainas galime lyginti drąsiai.

Taigi, kaip mūsų kišenės atrodo dabar ir kaip atrodė 2008 m.?

Štai matome, jog dabar DU yra maždaug tokiame lygyje, kokiame buvo 2008-ųjų pirmą ketvirtį. Vertinant BVP, panašu, jog proporcija yra panaši. Tačiau, pamirštame smulkmeną – 2008-ųjų pirmąjį ketvirtį nedarbas buvo gerai mažesnis nei dabar.

Nedarbo lygis išaugęs dabar daugiau nei 2,5 karto. Tuo pat metu DU atsistatė į anktesnį lygį (nors nepasiekė aukčiausio lygio 2008 m. vasarą), tačiau darbuotojų samdoma mažiau.

Reikėtų pažvelgti į BVP sudėtį pajamų metodu.

2011K4 atlyginimams ir soc. išmokoms darbdaviai viso išleido 40,2% viso BVP, kai tuo tarpu 2007K4 tiems patiems tikslams iš viso buvo išleista 45,1% BVP. 5% BVP tiesiog buvo suvalgyta darbuotojų sąskaita. Galbūt galime galvoti, jog darbuotojams buvo permokama, jie buvo nenaudėliai, dėl to situacija atsistatė į tvarią pusiausvyrą? Palyginkime, kaip šiuo aspektu Lietuva atrodo Europos kontekste.

Palyginimui, Europos sąjungoje vidutiniškai nuo BVP darbuotojų algoms išleidžiama 49,2%. Estijoje, kurios ekonomika panaši į Lietuvos, išleidžiama 46,7%. Nedrąsu lyginti su Jungtine Karalyste, ar Slovėnija, jau net nekalbant apie Skandinaviją. Žinoma, gal kai kam ir smagu būti vienoje kompanijoje su graikais, bulgarais ir rumunais. Ir dar slovakais, kurių pusė dirba Austrijoje. Juk tarp Bratislavos ir Vienos mažiau kilometrų nei tarp Vilniaus ir Kauno.

Dėl Graikijos rodiklių klausimų turbut nekyla. Bet štai žiūrint į Lietuvos itin žemą rodiklį, taip pat matant, kiek Vilniuje važinėja prabangių automobilių, kaip nelengva vakare rasti neužimtą staliuką brangiame restorane ir pan., kyla klausimas, kaip mūsų darbuotojai ir darbdaviai pasidalina kartu kuriamas gėrybes? Vienas aukštojo mokslo nebaigęs, Anglijoje valstybinėje įmonėje karjerą padaręs ir nuolat Lietuvos žmones plūstantis visuomenės veikėjas pasakytų, jog tai tik pačių varguolių problema, kad jie uždirba tiek mažai. Bet ar tikrai taip? Ar Lietuva turi tokį efektyvų kapitalą, kad lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, kapitalas sukuria žymiai daugiau vertės nei žmonių darbas? O galbūt darbuotojų ir darbdavių santykiai susiklostė taip, jog darbdaviai turi didžiulę derybinę persvarą derantis dėl algų?

Jei Lietuvoje darbo užmokestis būtų paskirstomas vidutiniškai taip, kaip Europos Sąjungoje, šiuo metu vidutinis atlyginimas būtų ne 2175 litai, o 2715 litų.

Tuo tarpu mūsų ekonomistai ir toliau ginčysis, koks skaičius ką reiškia Statistikos departamente skelbiamuose pranešimuose.

Dėl politinių partijų viskas kaip ir aišku. Tačiau negaliu apsispręsti, kam skirti 2% pajamų mokesčio. Kol kas turiu šiuos variantus:

• Palikti valstybei. Žinau, kad daug įvairių organizacijų galiausiai pinigus ištaškys, tad valstybė šiuo atžvilgiu turi kur kas rimtesnius kontrolės mechanizmus. Be to, valstybės skola didelė, tad gal ir neblogas būdas prisidėti prie jos mažinimo.
• Skirti organizacijoms. Šis variantas svarstytinas tik tuo atveju, kai aišku, jog organizacija pinigus paskirstys aiškiam ir geram tikslui.

Kol kas bandžiau panaršyti organizacijų puslapius, tai taip ir likau nesupratęs, kaip organizacijos bando pritraukti lėšas. Vidutinę algą gaunančio darbuotojo 2% GPM yra maždaug 70 litų, tad lyg ir suma pakankamai nemaža, kad būtų įdomu sužinoti, kam ji skiriama.

Galbūt kas žinote organizacijų, kurios turi gražių siekių ir joms reikia 2%? Parašykite komentaruose organizaciją bei kokiu tikslu organizacija renka 2%. Būtų išvis šaunu, jeigu dar pavyktų pamatyti praeitų metų finansines ataskaitas ir įsitikinti, jog pinigai neištaškyti.

Pažadu skirti 2% organizacijai, kuri aiškiai nurodys, kam jai reikia lėšų.

Taip, taip. Tai ne balandžio 1 d. pokštas. Nepraėjo nė 10 metų (tik 8) kai pagaliau arogantiškasis SEB ryžosi peržiūrėti VP tarpininkavimo įkainius. Pasirinktas aukso viduriukas tarp Hansų 0,3% ir Ūkio banko 0,12% – 0,25%. Tikiuosi, jog platforma, kaip senais gerais laikais, dėl to strigti nepradės.

Tai tuo pačiu ir spyris Ūkio bankui, kuris siūlydamas ko gero mažiausius įkainius rinkoje perviliojo nemažai klientų pas save. Dabar, kai skirtumas tarp SEB ir ŪB toks nedidelis (nuo gegužės 1 d.), ko gero dalis pinigų grįš atgal.

PAPILDYMAS: Palankiausius standartinius tarpininkavimo įkainius šiuo metu siūlo Orion Securities (ORN) – 0,1%.

Pilnas pakeitimų sąrašas čia